Mane išprievartavo mano vyras. Mane išžagino mano vaikinas. Tokius žodžius pasakyti baisu net pačiai sau. Kaip žmogus, su kuriuo pasirinkai būti kartu, kuris turėtų mylėti, rūpintis, su kuriuo turėtum jaustis saugi ir rami, – kaip toks žmogus gali prievartauti ar žaloti? Tai pripažinti gali būti labai skaudu. O kreiptis pagalbos, apie tai kalbėti su šeimos nariais, draugais, policija, medikais ar teisėjais gali atrodyti nepakeliama. Tačiau seksualinė prievarta iš artimiausio žmogaus – dažniausia iš visų išprievartavimo situacijų. Tipiškas žagintojas – ne kaukėtas nepažįstamasis parke, tai – mylimasis.
Jei draugas ar vyras kartą pasinaudojo jūsų kūnu ir išprievartavo, tenkindamas savo poreikius, ir neklausė jūsų sakomo „baik, nenoriu“, labai tikėtina, kad jis tą darys ir toliau, vis dažniau ir stipriau. Nestabdomas smurtas linkęs augti ir plėstis. „Juk čia tavo pareiga“, – pasakys. O jūs, po truputį priprasdama prie to, kad jis jūsų neklauso ir nepaiso jūsų norų, savijautos ir nuotaikos – jūs po truputį išduosite save.
„Jos jaučiasi tarsi kitam priklausantis daiktas“, – sako psichologė dr. Dalia Puidokienė. – „Jos įsitikinusios, kad joms galima sakyti: tu mano žmona, aš su tavim darau, ką noriu. Moters ašis palaipsniui sunaikinama. Savigarba, orumas išnyksta, juos pakeičia bejėgiškumas, nusivylimas, nuolatinis nerimas, vienatvės baimė, pasimetimas, didžiulė kaltė“.
Galiausiai moteris susitaiko – nebeturi jėgų sau padėti, nebežino, kaip išeiti iš šitos situacijos. Olandų psichiatras Bessel van der Kolk, vienas geriausių traumos specialistų pasaulyje, sako, kad prievartavimo ir žaginimo trauma yra tos pačios prigimties, kaip ir karių psichologinės traumos, patirtos žiauraus mūšio lauke. Seksualinio smurto trauma sukelia potrauminio streso sutrikimą ir yra viena sunkiausiai išgydomų traumų, pakeičianti žmogaus kūną ir psichiką. Ilgalaikis ir pakartotinis traumavimas – prievartavimas šeimoje – atima iš žmogaus galią, motyvaciją kovoti ir gintis ir, jei negydoma, galiausiai sužlugdo asmenybę. Lietuvoje daug šeimoje prievartaujamų moterų nuleidžia rankas ir lieka tyliai kentėti.
Tačiau kentėti nereikia. Santykiai ir šeima turėtų būti saugumo, ramybės ir švelnumo erdvė. Kol rankos nenusviro galutinai, seksualinį smurtą patiriančius žmones specialistai ragina būtinai ieškoti pagalbos ir kreiptis į Prabilk nacionalinį informacijos apie seksualinį smurtą centrą. Puslapyje Prabilk.lt rasite informaciją, kaip atpažinti seksualinį smurtą šeimoje, kur kreiptis, nuo ko pradėti keisti savo situaciją. Čia dirbantys specialistai nesakys „pakentėk, nes tai tavo pareiga“. Pareigą turite tik vieną – save mylėti, gerbti ir apginti nuo smurto.
Moteriai nesaugiausia – namuose
2022 metais atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad 14,4% Lietuvos moterų yra patyrę išžaginimą. Taip vadinamas išprievartavimas vaginaliniu būdu. Seksualinę prievartą be išžaginimo (išprievartavimą analiniu, oraliniu būdu) yra išgyvenę beveik pusė apklaustųjų – net 48,2%. Nesaugiausia moterims erdvė, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra jų pačių namai. Didžioji dauguma smurtą patyrusių moterų jį patiria iš esamo ar buvusio sutuoktinio arba partnerio.
Smurtautojas šeimoje ar poroje naudoja ir visas kitas smurto formas – psichologinį (tai žeminimas, nuvertinimas, patyčios, pateikiant tai kaip juokelį ar sakant, kad „tu ne taip supratai“), ekonominį (draudimas dirbti, tobulėti, važiuoti į komandiruotes ar imtis projektų, biudžeto kontroliavimas, uždirbtų pinigų pasisavinimas, apgavystės, susijusios su pinigais), fizinį (mušimas, stumdymas, kitoks žalojimas, dažnai pasakant, kad tai įvyko netyčia). „Galbūt tai šokiruoja, bet taip yra“, – kalba psichologė dr. Dalia Puidokienė.
Kaip mes čia patekome?
Išprievartavimas šeimos ar poros miegamajame – sukrečiantis įvykis. Tačiau apie seksualinį smurtą iš artimiausio žmogaus negalime kalbėti, nekalbėdami apie smurtinių santykių kūrimosi dinamiką. Dažniausiai viskas prasideda pamažu, o santykiai tikrai neprimena smurtinių. Santykių pradžioje kontroliuojantis smurtautojo elgesys gali atrodyti kaip meilės įrodymas ar rūpesčio išraiška (tarkime, reiškiamas pavydas ar dažnas klausinėjimas, kur ir su kuo esi), o jis – pats geriausias pasaulyje, toks, kokio moteris seniai ieškojo.
Ekspertės dr. Dalia Puidokienė ir Jurgita Pečiūrienė, sociologė, su smurto artimoje aplinkoje tema dirbanti jau beveik trisdešimt metų, pripažįsta, kad nėra vieningo modelio, kaip prasideda seksualinis smurtas prieš artimą moterį santykiuose. Smurtautojas ilgainiui atsiskleidžia vis kitomis spalvomis, ima kontroliuoti vis labiau. Į prievartavimą šeimos guolyje gali vesti ir ilgai taikomas psichologinis smurtas, ir staigus fizinio smurto epizodas.
Dr. Dalia Puidokienė: „Jeigu moteris patyrė prievartą, sakykim, fizinę ar psichologinę – ji paruošiama seksualinei prievartai. Paprastai psichologinė prievarta ir būna ta pradžia. Menkinimas, nepripažinimas, žeminimas. Taip prieinama prie stadijos, kai seksualinius santykius be savo noro moterys laiko norma, gyvenimo santvarka, kur turi pasiduoti ir sutikti su viskuo, ką tau sako“. Jurgita Pečiūrienė: „Ir fizinis, ir seksualinis smurtas prasideda nuo psichologinių dalykų ir žiūrima, kiek žmogus paklūsta kito valiai, kiek nusileidžia kito norams, reikalavimams. Tie reikalavimai auga geometrine progresija“.
Sveiki santykiai ar smurtas?
Ilgai besitęsiantis smurtautojo „jaukinimosi“ etapas moteris klaidina – jos suabejoja, ar santykiai sveiki, ar smurtiniai, toksiški. Juk kiekviename santykyje pasitaiko sudėtingų etapų, ginčų, konfliktų. Ar tikrai tai, ką jos patiria, yra smurtas? O gal partneris tiesiog prislėgtas problemų, todėl sunkiai valdosi?
Jurgita Pečiūrienė: „Visi skirtingai išgyvename problemas. Pavyzdžiui, sunkumus darbe vienas žmogus pirma nori išgyventi savyje ir tik po to apie tai kalbėti. Kitas nori kalbėti iškart, tą pačią dieną. Kai pažįsti žmogų, jau žinai, kaip jam geriau, jūsų bendravimas atviras. Tu gali pasakyti, kaip jautiesi, pasikalbėti dabar ar vėliau. Partneris tą priima ir gerbia. Bet jei santykiai tokie, kai jam viskas nepatinka – negerai, kad vaikai bėgioja, negerai, kad žaislai išmėtyti, negerai, kad blynas be cukraus arba su cukrum – tai, be abejo, jau yra toksiški santykiai. Jeigu vienas poroje nuolat prisitaiko prie kito norų, pageidavimų, priekaištų, tai jau toksiški santykiai. Jeigu nėra abipusio susitarimo, koks mano elgesys yra priimtinas tau ir koks tavo elgesys yra priimtinas man, reiškia, santykiai yra toksiški“.
Specialistė sako, kad Lietuvoje nedelsiant būtinas švietimas apie tai, kas yra sveiki, o kas yra kontroliuojantys santykiai. Nuo mažumės vaikai turi būti ugdomi, kad suprastų skirtumą tarp to, koks yra kito žmogaus priimtinas elgesys, o koks – ne, kur yra ribos, kurių peržengti negalima. Vaikai ir suaugę turi mokytis drąsiai sakyti „ne“ nepriimtinam, diskomfortą keliančiam kitų žmonių elgesiui, neleisti peržengti savo ribų. Tik tuomet visuomenėje situacija gerės.
Situacijos šeimoje
Šeimyniniame ar poros gyvenime pasitaiko situacijų, kai moteris jaučia – tarsi ir nieko bloga nevyksta, bet man negerai, nepatinka. Šiandien nenoriu, bet atsisakyti nepatogu – juk vyras nusivils. Gal pakentėsiu – pradžioje bus nelabai malonu, bet galiausiai atsipalaiduosiu. Moterys dažnai stengiasi save raminti, ignoruoti savo jausmus, save perkalbėti. Dr. Dalia Puidokienė: „Visada tik jausmai yra indikatorius, kuris parodo, kaip moteris iš tikrųjų jaučiasi, jie objektyvūs. Jausmo tu negali suvaidinti“.
Kaip gali atrodyti smurtas? Tarkime, kai vyras nori mylėtis, o žmona mieliau paskaitytų knygą, bet nusileidžia, nes jis vis bando įtikinti, įkalbėti – ar tai prievarta? Ar situacija, kai vienas miega, o kitas ima su juo mylėtis, gali būti laikoma seksualiniu smurtu? Dr. Dalia Puidokienė tvirtai sako: tikrai taip. Seksualinis smurtas yra viskas, kas kitam žmogui yra nemalonu ir nepriimtina, ko ji(s) nenori, bet jį ar ją vis viena verčia tai daryti.
Specialistė pasakoja vieną iš smurtinių santykių istorijų. Panašių yra šimtai, tačiau moterys retai ryžtasi kreiptis pagalbos. „Moteris ilgą laiką patyrė vyro spaudimą turėti seksualinius santykius. Ši moteris dirbo, tad vyras ją keldavo anksti ryte, jau 5 valandą, kad galėtų su ja pasantykiauti ir kad ji laiku išeitų į darbą“. Moterį ilgalaikis rutininis smurtas taip paveikė, kad ji namuose ėmė slėpti savo kūną po uždaru kombinezonu, kurio užtrauktuką užsisegdavo iki kaklo.
Psichologei moteris pasakojo negalinti dėvėti sijono. „Ji sakė: kai tik pareinu namo, tvarkausi virtuvėje – jo rankos iš karto lenda po tuo sijonu“. Vyras versdavo ją žiūrėti pornografinius filmus. Moteriai nepatikdavo, jau buvo šlykštu. „Tai buvo košmaras“, – sakė moteris psichologei. Žinoma, vyras nelaikydavo jos prispaudęs prie televizoriaus ekrano. Jis naudojo subtilesnius spaudimo būdus – įkalbinėdavo, emociškai manipuliuodavo tol, kol moteris sutikdavo.
„Jos kūnas pradėjo šaukti“
Tokia prievarta namuose moterį labai stipriai ir neigiamai paveikė. „Jos kūnas pradėjo tiesiog šaukti“, – pasakoja psichologė. Moteris dirbo vyriškame kolektyve ir kai kolegos prieidavo arčiau, jos oda imdavo šiauštis, kildavo baimė. Vyrai tiesiog prieidavo darbiniais reikalais, tačiau moters kūnas po ilgalaikės seksualinės prievartos į juos reaguodavo kaip į pavojaus šaltinius. Tai padėjo moteriai suprasti, kaip ji jaučiasi ir kas iš tiesų su ja daroma namuose.
Galiausiai moteris kreipėsi pagalbos – ir jai pavyko! „Pagarba policijos pareigūnams, kurie šiuos vyro veiksmus traktavo kaip seksualinę prievartą. Taip būna retai“, – džiaugsmu dalinasi dr. Dalia Puidokienė. Empatiškas ir atidus pareigūnų požiūris paskatino moterį nesustoti ir galiausiai vyrui buvo paskirtos kardomosios priemonės ir uždrausta artintis prie žmonos. Moteris apgynė save ir išsilaisvino nuo smurtautojo. „Aišku, jis buvo piktas, kaltino moterį – esą štai kokių problemų ji pridarė! Negi jai buvo sunku tiesiog pagulėti, „duoti“? Ir šito visko nebūtų buvę. Tokios buvo jo kasdienės replikos“, – atskleidžia psichologė, ką teko įveikti moteriai.
„Negi tau sunku?“
Moterys santykiuose ar šeimoje dažnai nedrįsta ar neranda jėgų pasakyti „ne“, nors ir nenori seksualinių santykių – jos bijo nuvilti vyrą, supykdyti, įžeisti. Sveikame santykyje pora susitaria, kas abiems malonu ir gerbia vienas kito norus. Toksiškame santykyje smurtautojas manipuliuoja, rodydamas savo nepasitenkinimą, agresiją. „Tai nenormalu“, „tu gal frigidiška?“, „negi tau sunku?“, „tiesiog pagulėk, aš viską padarysiu“, „tu gi mano žmona/moteris“ – taip smurtautojas verčia abejoti savimi, sumenkina moters norus ir bando sukelti kaltės ir gėdos jausmus.
Todėl moterys ima ieškoti pasiteisinimų arba vaidinti malonumą. Suvaidintas malonumas toks dažnas, kad yra tapęs buitinės tautosakos, juokelių objektu. „Man šiandieną skauda galvą“ pajuokiama daugybėje anekdotų ir šmaikščių istorijų, tačiau tai iš tiesų – didelės ir skaudžios problemos atspindys: moteris bijo pasakyti artimiausiam žmogui, kad nenori sekso. Su ja mylimasi be jos nuoširdaus noro ir sutikimo. Ir tai tikrai nejuokinga – tai prievarta. Seksualiniai santykiai turi būti malonūs abiems pusėms, su jais turi laisvai sutikti visi, kurie dalyvauja.
Sutikimas
Apie sutikimą seksualiniams santykiams Lietuvoje pradėta kalbėti tik prieš keletą metų. Laisvanoriško sutikimo koncepcija net buvo bandyta atspindėti įstatymuose, tačiau iniciatyva sulaukė bangos patyčių ir greit užgeso. Su seksualiniu smurtu dirbančius specialistus tai labai nuvylė.
Jurgita Pečiūrienė: „Sutikimo [sąvokos] nebuvimas – labai didelė problema. Tai, kad tas pasiūlymas įvesti sutikimą į įstatymus buvo tiesiog išjuoktas, atvirai iš jo buvo išsityčiojama, rodo seksualinio smurto problemos nesuvokimą visuomenėje. Visuomenė nesupranta kontroliuojančių santykių poveikio poros seksualiniame bendravime. Nesupranta to, kad seksualiniai veiksmai, seksualiniai santykiai turi būti priimtini abiem partneriams. Jei vienas sutiko su tam tikrais veiksmais – prisilietimais, bučiniais, glamonėmis, tačiau eigoje jam ėmė nebepatikti, kas daroma su jo kūnu – jis turi turėti teisę atsiimti tą sutikimą ir tie veiksmai turi liautis. Bet pas mus iš to buvo išsijuokta – kad štai reikės sutikimo raštu, patvirtinto notaro, ir taip toliau“.
Specialistė apgailestauja, kad proga buvo prarasta dar ir todėl, kad įstatymas atliktų ir seksualinio smurto prevencijos funkciją. Jei žmogus žino, kad vienoks ar kitoks elgesys yra baudžiamas, jis nebe taip drąsiai elgiasi.
Stereotipai, skatinantys prievartavimą
Lietuvoje smurtinių santykių kultūra vis dar yra smarkiai išplitusi. Partnerės ar žmonos kontrolė santykiuose ir šeimoje, įvairių rūšių smurtas artimoje aplinkoje, kurį dar tik pradedame atpažinti ir tikras patirtis santykiuose gaubianti tyla mus persekioja dar iš okupacijos laikų auklėjimo. Visuomenėje vis dar gajūs lyčių ir seksualinio gyvenimo stereotipai, kurie formuoja mūsų įsitikinimus ir didina seksualinės prievartos šeimoje ir santykiuose paplitimą.
Vienas populiariausių mitų skelbia tai, kad „vyrui reikia daugiau“ ir moters pareiga šeimoje ar santykiuose – patenkinti vyro seksualinius poreikius. Jurgita Pečiūrienė: „Lietuvoje ir kitose šalyse vienas iš argumentų prieš sutikimo įteisinimą buvo tas, kad su sutikimu bus blogai, nes vyrai nebegalės patenkinti savo fiziologinių poreikių. Bet tai reiškia, kad vyro fiziologiniai poreikiai iškeliami aukščiau už kito žmogaus ne tik fiziologinius poreikius, bet apskritai fizinę ir psichologinę gerovę, laisvą pasirinkimą“.
Kita labai gaji nuostata, didinanti seksualinės prievartos paplitimą, yra tai, kad švietimas apie seksualinius santykius ir reprodukcinę sveikatą turi būti tik šeimos reikalas. „Tai Lietuvoje vis dar yra baubas. O tokio švietimo nebuvimas ir palaiko „tradicinių“ nuostatų bujojimą“, – Jurgita Pečiūrienė, turėdama galvoje įsitikinimus apie žmonos „pareigas“ lovoje. Maža to, vyrai ar net kitos moterys dažnai gąsdina: jei „neduosi“, jis išeis pas kitą.
Smurto lyties pagrindu ekspertė siūlo diegti visiškai kitokį požiūrį: „Aš sakyčiau: tai ir pirmyn! Jeigu jis išeis, tu išsilaisvinsi iš šių toksiškų santykių, atgausi savo nepriklausomybę ir valią spręsti, kada, kaip, su kuo ir kokiu būdu bendrauti ir santykiauti“. Specialistė pabrėžia, kad taip gąsdinti – labai aiški psichologinės kontrolės, emocinės prievartos išraiška. Tai tipiškas psichologinio smurto pavyzdys, kai norima primesti kitam savo valią, tam naudojant stereotipus ir spaudimą.
Paslaugų sektorius namuose
Iš moterų reikalaujama ne tik „duoti“, bet ir būti visuomet vyrui patrauklia, kad jis norėtų „imti“. Vyrauja įsitikinimas, kad moteris visada turi būti graži ir pasitempusi, seksualiai apsirengusi, niekada nerodyti savo nuovargio ir būti paslaugi ir maloni. „Visą laiką moteris namuose turi dirbti tarsi paslaugų sektoriuje ir būti visuomet pasiruošusi išeiti į spaudos konferenciją“, – karčiai juokauja specialistė Jurgita Pečiūrienė.
Labai didelė dalis vyrų ir moterų vis dar galvoja, kad moters kūnas, o ypač santuokoje, tampa vyro nuosavybe. Tai atsispindi net tokiose kuriozinėse situacijose, kai vyras liepia moteriai depiliuoti intymias zonas, nes jam taip patinka, arba dėvėti tam tikro stiliaus drabužius – tarkime, laisvus, slepiančius moters kūno formas arba atvirkščiai – labai seksualius ir atvirus. Tai – taip pat kontrolės ir prievartos, moters sudaiktinimo ir savininkiškumo iliustracijos.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėta, bet tokios nuostatos ir nuolankumas susidūrus su seksualiniais reikalavimais labai būdingas ir pačioms moterims. Psichologė dr. Dalia Puidokienė: „Ne taip seniai moterys sakydavo: kaip gi tas vyras gyvens be seksualinių santykių? Štai ir kenčiu, ir žiūriu į lubas. Tokio stereotipinio, tradicinio, patriarchalinio galvojimo apstu ir moterų tarpe“.
„Gėdą turi jausti prievartautojai, o ne mes!“
Vyro savininkiškumas kraštutinę formą įgavo neseniai Prancūzijoje išaiškintame nusikaltime, kuris nuaidėjo pasaulio žiniasklaidoje kaip ypač sukrečiantis seksualinio išnaudojimo santuokoje pavyzdys. Dominique’as Pelicot daugiau nei dešimtmetį slapčia svaigino savo žmoną Gisèle Pelicot narkotikais, o kai ši užmigdavo, kviesdavo vyrus, kad šie ją prievartautų, o pats filmuodavo. Pagal vaizdo įrašus teisėsauga jau atpažino 51 vyrą, kurių amžius – nuo 26 iki 74 metų.
Tai medikai, gaisrininkai, farmacininkai, žurnalistai. Vyrai pažinojo vienas kitą, gyveno kaimynystėje. Kai kurie grįždavo ne vieną kartą – moterį vyrai išprievartavo ne mažiau nei 70 kartų. Gisèle nusprendė teismo posėdį atverti visuomenei ir kovoti su primestu gėdos jausmu, kurį taip dažnai jaučia išgyvenusieji seksualinį smurtą. „Gėda turi būti prievartautojams, o ne mums“, – sako moteris.
Sociologė Jurgita Pečiūrienė: „Šis atvejis yra skaudus, labai gilus. Bet tai nereiškia, kad tokių atvejų, tik mažesnėje skalėje, neįvyksta Lietuvoj. Kai išnaudojama partnerė, paskui perduodama kitam vyrui, kai globotines, kurios neturi šeimos, suvilioja ir išnaudoja ne tik patėvis, bet ir jo giminės ir draugai. Tokio seksualinio ir psichologinio išnaudojimo atvejų yra ir Lietuvoje. Bet kol jie nepasiekia didžiosios visuomenės dalies, tol pasikeitimų yra labai mažai“.
Prancūzijoje įvykusi istorija griauna Lietuvoje vis dar labai gajų stereotipą, kad seksualiai prievartauja tik vyrai nepasiturinčiose šeimose, turintys menką išsilavinimą ar priklausomybių. Specialistę glumina ir tai, kad nė vienas vyras per dešimtmetį neprasitarė, kas vyksta Pelicot šeimos name. „Tarp jų buvo žurnalistas! Juk žurnalisto atsakomybė – sužinojus apie tokį atvejį, jį paviešinti. Tai ne tik žurnalistų, tai visų atsakomybė. Jie visi turėjo galimybę užkirsti tam kelią. Ir nei vienas iš jų nepagalvojo, kad reikia sustabdyti šitą smurtą. Jie patys naudojosi sudaryta situacija. Tai tiesiog rodo, koks yra giliai įsišaknijęs noras išnaudoti kitą“.
Teismo posėdžio metu daugelis iš jų teigė, jog nežinojo, kad moteris nesutinka! Jie teigė manę, jog moteris apsimeta mieganti arba kad vyras jiems leidęs naudotis žmona ir to užtenka. „Tai yra labai svarbi vieta. Tu negali duoti sutikimo už kitą asmenį. Sutikimą gali duoti tiktai pats asmuo. Čia kalbam apie manipuliavimą ir visišką žmogaus nuvertinimą ir nuteisinimą. Vienas iš artimiausių žmonių, jos sutuoktinis, ją išnaudoja labai grubiai“, – sako Jurgita.
Smurtautojai nesikeičia
Pasirūpinti savimi – mūsų pareiga prieš save, nes niekas kitas to nepadarys. Specialistai ragina nepasiduoti ir kaip bebūtų sunku, smurto šeimoje ir poroje atveju būtinai ieškoti pagalbos. „Jis pasikeis, jis pažadėjo“, – tokia iliuzija labai dažnai sulaiko smurtiniuose santykiuose. Tačiau kaip bebūtų gaila, realybė ta, kad smurtas dažniausiai kartojasi ir stiprėja, o smurtautojas didžiąja dauguma atvejų nesikeičia. Smurtinio elgesio keitimo programos Lietuvoje – dar visai naujas reiškinys, o motyvuotų vyrų, kurie savanoriškai ieško pagalbos, yra vienetai. Daugiausiai dirbama su tais, kuriuos elgesio keitimo programą įpareigojo išklausyti teismas. Tačiau prievarta įpiršti elgesio keitimo kursai smurtautojui dažniausiai yra visiškai neveiksmingi.
Tuo tarpu moteriai nuolatinis smurtas ir prievartavimas šeimoje ar poroje daro labai stiprią žalą ir sulaužo asmenybę. Ilgą laiką gyvendamas smurto patyrime žmogus visiškai netenka jėgų ir vilties. „Moterys užsisklendžia. Jos nenori su niekuo kalbėti, pasiduoda. Vakar vienas moteris sakė: „Eisiu geriau pas psichiatrą, jis paskirs vaistų. Gal kažkaip palengvės“. Bet problemos juk tai neišspręs! Tačiau moteris jaučiasi visiškai išsiderinusi. Ir dažniausiai neištveria. Atsiranda nejautra. Jos išmoksta viso to nematyti. Arba sako: toks jau mano likimas ir nieko čia nepadarysi. Kažkaip visą tą pergyvensiu, pakelsiu“, – viltį praradusių moterų žodžius cituoja psichologė dr. Dalia Puidokienė.
Kaip padėti?
Kaip aplinkiniams pamatyti, kad moteris galbūt išgyvena smurtą, taip pat – ir seksualinį? Artimiausi žmonės gali pastebėti nuotaikų kaitą, slegiančias emocijas. Gal žmogus ėmė kartoti, kad viskas atsibodo, nieko nebenori, užsimena, kad kankina nemiga, pradėjo vartoti vaistus ar norėtų eiti pas specialistą pasikalbėti. Gal užsisklendė – nenori kalbėtis, vengia susitikti, neatrašo ir neatskambina, pradėjo vartoti daugiau alkoholio. Šie pokyčiai galėtų būti ženklai, kad moteris patiria ilgalaikį emocinį, fizinį ir seksualinį smurtą iš sutuoktinio ar draugo.
Kiekvieną žmogų smurtas gali veikti labai skirtingai ir jei mums žmogus tikrai rūpi, tuos pokyčius pastebėsime. Labai sunkiais atvejais gali atsirasti mintys apie savižudybę arba bandymai pakenkti sau. Labai svarbu, pastebėjus pokyčius, netylėti, bandyti paklausti. Jei moteris jumis pasitikės, ji atskleis, kas vyksta, papasakos, apie kokius sprendimus galvoja ar pasidalins savo abejonėmis. Smurtą patiriančiam labai svarbu išgirsti patvirtinimą, kad tai tikrai smurtas, ir palaikymą jo ar jos sprendimams.
„Čia nereikia specialaus išsilavinimo ar žinių. Jeigu man rūpi kitas žmogus, jeigu aš jį girdžiu, tai aš reaguoju taip, kaip norėčiau, kad reaguotų man. Tokiu atveju žmogus pasijunta išgirstas, suprastas“, – pasakoja psichologė dr. Dalia Puidokienė. Sunkiausias dalykas specialistams dirbant su bet kokį smurtą patiriančiu asmeniu – tai padėti jam suvokti, pamatyti problemą, jos dydį ir stiprumą.
Smurte ilgai gyvenantis žmogus dažniausiai abejoja savo pojūčiais ir įžvalgomis ir nebetiki savimi, nes smurtautojas per ilgą laiką jį prie to pripratina, nuolat sakydamas, kad „tu išsigalvoji“, „per jautriai reaguoji“, „aš pajuokavau“, „tu ne taip supratai“, „aš netyčia“, „to niekada nebuvo“, „tu keista, visi taip mano“ ir kitas psichologinės manipuliacijos, angliškai vadinamos gaslighting, priemones. Jas smurtautojas sąmoningai naudoja tam, kad jo auka imtų abejoti savo sveiku protu ir taptų dar pažeidžiamesnė tolesnei manipuliacijai.
Artimieji netiki
Ypač liūdnina tai, kad moterys dažnai nesulaukia palaikymo iš artimųjų. Jie dažnai nemato, nesupranta, kas vyksta arba tai neigia, nevertina moters žodžių rimtai. „Ką tu čia išsigalvoji?“ „Nesąmonė! Jis ne toks“, „Na, kažkaip susitvarkysi“, „O gal tau taip nėra?“ – artimieji netiki, kad moterį pievartauja jos vyras. Be to, smurtautojui būdinga viešumoje vaidinti rolę – jis bando apsimeta komunikabiliu, geraširdžiu, dosniu ir charizmatišku, o tikrąjį savo veidą dažniausiai atskleidžia tik namuose, su artimiausiais žmonėmis. „Aplinkiniams neįdomu, jie nesigilina, jiems tas smurtą patiriantis žmogus visiškai nerūpi arba jie nesuvokia, kas yra prievarta. O gal jie ir patys patiria prievartą“, – tikslina dr. Dalia Puidokienė.
Jei poroje auga vaikai, jie taip pat mato smurtinius santykius. Psichologiniai tyrimais jau daug kartų įrodyta, kad matomas smurtas šeimoje vaikus smarkiai traumuoja, laužo jų savastį, formuoja neteisingą požiūrį į moterį ir santykius, emocijas ir gyvenimą. Smurtas vaikus veikia taip pat, kaip ir jų mamą, jie pasikeičia. Dažnai paaugę vaikai nesupranta ir nepalaiko mamos, norinčios išsivaduoti iš smurto – juk jie jau gyvena smurtinėje aplinkoje, jau gavo to smurto viruso. „Būna tokių vaikų, kurie, jeigu moteris ir išsiskyrė, elgiasi kaip tėvas, buvęs smurtautojas. Sūnūs ir dukros. Labai daug tokių atvejų. Smurtas yra labai agresyvus virusas, ko gero, agresyvesnis nei kovidas“, – sako dr. Dalia Puidokienė.
Pareiga sau – pasirūpinti savimi
Jei atsiranda kita problema – alkoholis, priklausomybės, kreiptis pagalbos tampa dar sunkiau, nes žmonės jaučia didelę gėdą. O alkoholio kenčiantys žmonės Lietuvoje, deja, vis dar imasi labai dažnai, o tuomet jaučiasi visiškai bejėgiai ir nebetiki, kad jiems kas nors gali padėti. Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, apie 80% smurtą patiriančių žmonių nesikreipia pagalbos. Ir būtent ši neviltis yra blogiausia, ką smurtas padaro su žmogumi. Smurtas – baisus reiškinys, kuris laužo asmenybę ir jį galime patirti bet kuris ir bet kada.
Jei norime išsaugoti save, vienintelė išeitis – išsivaduoti iš smurtinių santykių ir nuolatinės prievartos. Labai dažnai nuo tolimesnių žingsnių moteris stabdo baimė ir įvairios kliūtys. „Ar man pavyks?“, „Ar aš finansiškai išsilaikysiu?“, „Ar pavyks apmokėti paskolą?“, „Ar galėsiu padėti vaikams? Štai dukra įstojo mokytis – ar galėsiu jai padėti? Mokslas juk kainuoja“.
Ir jos pasirenka išsisukinėti nuo lytinių santykių, tikėtis, kad vyras galiausiai išgirs, supras, pasikeis. „Atsiranda viltis, saviapgaulė“, – sako psichologė dr. Dalia Puidokienė. Nutraukti smurtinius santykius – sunki ir ilga kelionė, tačiau ji būtina, o ieškant pagalbos ir atkakliai dirbant su specialistais savasties, saugumo, savivertės jausmai gali pagaliau grįžti. Galiausiai taps įmanoma ir susikurti patinkantį gyvenimą. Pasirūpinti savimi – tai mūsų pareiga sau. O pagalba yra.
Nukentėjai nuo seksualinio smurto?
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu +370 661 69 990 arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. – 17:00 val. Kreipiantis nedarbo metu, atsakoma kitą darbo dieną. Daugiau informacijos, kaip padėti sau ir kitiems nukentėjusiems nuo seksualinio smurto rasite čia.
Šis straipsnis yra projekto „Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras”, finansuojamo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalis.
Autorė: Irma Bogdanovičiūtė
