Lietuvos negalios organizacijų forumo atliktas viktimologinis tyrimas parodė, kad 56 proc. nuo smurto nukentėjusių moterų su negalia bent kartą patyrė seksualinį smurtą, o ketvirtadalis jų tokį smurtą kenčia nuolat. Sunku patikėti, kad tai – tikri skaičiai. Tačiau tai tiesa – negalią turinčios moterys masiškai prievartaujamos. Nors apie negalią kalbame vis daugiau, tačiau seksualinis smurtas prieš negalią turinčius žmones viešumoje visiškai nematomas.
Negalią turinčius žmones dažniausiai seksualiai išnaudoja artimieji – šeimos nariai, sutuoktiniai ar partneriai. Dažniausiai tai žmonės, nuo kurių moterys yra daugiau ar mažiau priklausomos – jie padeda joms judėti, tvarkytis buityje, kartais palaiko finansiškai. „Negi tau sunku atsilyginti?..“ – toks klausimas kabo ore.
Negalią turinčioms moterims labai sunku apginti save nuo prievartavimo, medikai ir socialiniai darbuotojai „nenori kištis“, o didesnioji visuomenės dalis vis dar palaiko sunkiai suvokiamus prievartautojų veiksmus ir moterų išnaudojimą, paslėptą po apsimestiniu rūpesčiu.
Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras kreipia dėmesį į skaičius, kurie šaukia: mes nepasirūpiname pažeidžiamiausiais visuomenės nariais. Seksualinis smurtas – vienas sunkiausių nusikaltimų ir labiausiai žmogų gniuždančių patirčių. Specialistai kviečia nuimti tabu šydą nuo šio reiškinio, atpažinti seksualinį smurtą ir stabdyti smurtautojus. Prabilk.lt kviečia būti tuo žmogumi, į kurį nukentėjęs gali atsiremti ir prisidėti užkertant kelią seksualinei prievartai.
Negalia ir seksas
Lietuvos respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, kad 2023 metų pabaigoje mūsų šalyje gyveno apie 224,9 tūkst. asmenų su negalia. Lyginant su 2022 metais, skaičius šiek tiek padidėjo. Tai vyrai, moterys ir vaikai, turintys įvairią negalią – sensorinę (regos, klausos, kalbėjimo sutrikimai), protinę, psichinę, raidos ar kompleksinę, apimančią keletą išvardintųjų.
Žmonės su negalia gyvena globos įstaigose, namuose su šeimos nariais ar juos prižiūrinčiais asmenimis arba vieni, savarankiškai. Negalia būna įgimta arba atsiradusi dėl patirtų traumų. Kai kurie žmonės įgyja laikiną negalią, kuri pagydoma, kiti gyvena su negalia visą laiką. Žmonės tampa neįgaliais ir dėl ligų – tarkime, vėžio diagnozės ir kitų.
„Mes visi anksčiau ar vėliau susidursime su negalia,“ – sako sociologė, seksologė Reda Jureliavičiūtė, besispecializuojanti seksualinėje terapijoje bei traumos gydyme. Ji – viena iš Nacionalinį informacijos apie seksualinį smurtą centrą įkūrusių žmonių. „Jeigu ne pats ar pati, tai tikrai artimame rate pažinosi negalią turintį žmogų. Bet nepaisant to, mums atrodo, kad ta negalia labai toli nuo mūsų.“
Specialistė atskleidžia, kad kalbėti apie negalią ir intymumą ar seksualinius santykius vis dar nepatogu dėl gėdos ir realybės neatitinkančių stereotipų. „Tai visiškas tabu. Kai kalbame apie intymumą, apie lytinius santykius, tai vis dar „parduodama“ idėja, kad mylisi tik gražūs, jauni, heteroseksualūs kūnai. Intymumas tarsi niekaip netelpa į negalios spektrą. O jei neįgalų žmogų išprievartauja, tai kartais net pasako: tokia baisi, tegul džiaugiasi, kad kažkas išvis jos nori. Toks požiūris“, – kokčiais įsitikinimais visuomenėje dalinasi mokslininkė.
Dvigubas tabu
Seksualinį smurtą ir nuolatinius prievartavimus patiriančių moterų su negalia skaičius – nesuvokiamai didelis. Jas absoliučia dauguma atvejų prievartauja pažįstami žmonės, artimieji, sutuoktiniai. Su seksualinio smurto problema dirbančios specialistės sako, kad moterys ne tik neturi informacijos, kur kreiptis, jei jas kesinasi seksualiai išnaudoti arba jau išnaudoja, bet dažnai ir neatpažįsta smurto arba jį priima kaip normalų elgesį.
Tokius žlugdančius įsitikinimus pastiprina ir visuomenės nuomonė. 2024 metų pradžioje atlikta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakyta reprezentatyvi apklausa atskleidė, kad 7 iš 10 gyventojų pateisina partnerio ar sutuoktinio finansinę kontrolę, kai moteris yra su intelekto negalia. Pusė apklaustųjų galvoja, kad partneris ar sutuoktinis gali kontroliuoti moteris su psichosocialine negalia.
Jei santykiuose yra kontrolė, juose dažniausiai vyksta ir seksualinis, fizinis, psichologinis ir emocinis smurtas prieš moterį. Tai visuomenė linkusi pateisinti, dėl vyro ar partnerio smurto kaltindama pačias nukentėjusias! Tas pats tyrimas atskleidė, kad keturi iš dešimties apklaustųjų įsitikinę, jog moterys su intelekto negalia dažnai pačios išprovokuoja partnerio smurtą, daugiau nei trečdalis mano, kad smurtą provokuoja moterys su psichosocialine negalia. Apie pusę tyrimo apklaustų žmonių net ir netiki nukentėjusiųjų žodžiais apie prievartą ir smurtą – jie mano, kad moterys su negalia „perdeda“ ir „sutirština spalvas“.
Tai daugiau nei neraminantys duomenys, rodantys, kad moterų su negalia visuomenė dažnai nenori išgirsti ir suprasti. „Tyla saugo tik nusikaltelius. O prievartaujamas žmogus ir toliau lieka izoliuotas, neapsaugotas jokia informacija,“ – sako Reda Jureliavičiūtė.
Izoliacija
Moterims, kurias prievartauja partneriai, sutuoktiniai, giminaičiai, apie tai pranešti labai sunku. Apie 80 procentų smurtą patyrusių žmonių niekada niekam nepraneša, o negalią turinčios moterys savo patirtimis dalinasi dar rečiau. Jos bijo, gėdijasi ir jaučiasi bejėgės. To priežastimi pirmiausia tampa tai, jog jos jaučiasi priklausomos nuo žmonių, kurie joms padeda ir jas globoja.
Mūsų visuomenėje negalią turintys žmonės patiria didelę atskirtį. Jiems sunku pasiekti ar patekti į įvairias miesto vietas, nes jos dažnai nepritaikytos, tarkime, akliesiems ar žmonėms su judėjimo negalia. Negalią turintiems žmonėms nepalyginamai sunkiau susirasti darbą, nes darbo vietos taip pat nepritaikomos jų poreikiams, o darbdaviai vis dar diskriminuoja žmones su negalia, jų bijo ir vengia. Todėl jiems daug sunkiau ir užsidirbti, tapti finansiškai savarankškais, integruotis į visuomenę ir veikti tai, ką veikia žmonės, neturintys negalios. Jie yra izoliuojami, todėl savaime tampa priklausomi nuo kitų žmonių ir labai pažeidžiami smurtui, taip pat – ir seksualiniam.
Smurtautojui izoliuotas žmogus yra idealus taikinys. „Ši izoliacija absoliučiai nepadeda. Jei jis norės pasinaudoti žmogumi, jis, žinoma, rinksis tą, kuris vienas, kuris neturi kam papasakoti, kur kreiptis ir nesulauks pagalbos,“ – sako Reda Jureliavičiūtė. Jei žmogus, kuris padeda ir rūpinasi, turi piktavališkų ketinimų moters su negalia atžvilgiu, ji ima jausti spaudimą. „Juk tau padeda, juk rūpinasi – negi tau sunku atsilyginti?.. O jei atsisakysi – kas tada? Kas tau padės, su kuo tu būsi? Liksi viena.“ – sakoma joms.
Panašius žodžius smurtautojas gali ištarti arba kitaip leisti moteriai suprasti, kad jis norėtų „atlygio“. Bet panašios mintys gali atsirasti ir spaudimą patiriančių moterų galvose. „Kai yra vienas konkretus žmogus, kuris turi labai daug galios, ir jeigu ta galia nėra su gera intencija, tai gali būti labai blogai“, – nusako specialistė situaciją, su kuria susiduria labai dažnas negalią turintis žmogus.
Situacijos
Negalią turinčių moterų prievartos istorijos nepasiekia žiniasklaidos, todėl atrodo, kad problemos nėra. Tačiau tiesa ta, kad visuomenei dažnai nesinori girdėti šių istorijų, o seksualinė prievarta vis dar matoma kaip menkas, „nerimtas“ nusikaltimas. Tarsi nieko tokio – na, pamylėjo, ir ką? Gal ji irgi norėjo? O kodėl gi nesipriešino? Tikriausiai patiko. Tokio mąstymo vis dar apstu – ir jis visiškai klaidingas. Seksualinė prievarta yra vienas sunkiausių nusikaltimų, kuris pažeidžia žmogaus asmenybę, jos integralumą, labai stipriai veikia emocinę ir fizinę sveikatą, žmonių gyvenimo pasirinkimus ir kokybę.
Olandų psichiatras Bessel van der Kolk, vienas geriausių traumos specialistų pasaulyje, sako, kad prievartavimo ir žaginimo trauma yra tos pačios prigimties, kaip ir karių psichologinės traumos, patirtos žiauraus mūšio lauke. Seksualinio smurto trauma sukelia potrauminio streso sutrikimą ir yra viena sunkiausiai išgydomų traumų, pakeičianti žmogaus kūną ir psichiką. Ilgalaikis ir pakartotinis traumavimas – prievartavimas šeimoje – atima iš žmogaus galią, motyvaciją kovoti ir gintis ir, jei negydoma, galiausiai sužlugdo asmenybę.
Tyla ir gėda, gaubianti šią temą, neleidžia žmonėms kreiptis ir gauti pagalbą, kuri yra gyvybiškai būtina nukentėjusiems nuo seksualinės agresijos. O juk gėdytis turėtų tas, kuris nusprendė pasinaudoti pažeidžiamu žmogumi! Seksualinę prievartą galime patirti kiekvienas iš mūsų bet kada, todėl turime išmokti pamatyti šiuos nusikaltimus, pranešti apie juos ir sustabdyti smurtautoją.
Paauglių prievarta
Negalią turinčios moterys seksualinę prievartą patiria dažniau, nei moterys be negalios. Pastebėti nusikaltimą sunku, nes moterys gali net nesuprasti, kad su joms daroma ir kad tai yra nusikaltimas, ir negebėti papasakoti. Ypač sudėtinga dirbti situacijose, kurios liečia proto negalią turinčius žmones. Tokiais atvejais aplinkinių atidumas ir ryžtas sustabdyti smurtą yra svarbiausias dalykas norint apsaugoti silpnesnį.
Sociologė Reda Jurelevičiūtė prisimena sukrėtusią patirtį, kai teko lankytis nepilnamečių mergaičių centre Vilniuje. „Viena globotinė, 15 ar 14 metų, buvo nėščia. Istorija buvo tokia, kad ji su draugėmis vakarais eidavo pas kitus paauglius, vyresni jas nugirdydavo ir paskui darydavo, ką nori – tai yra, prievartaudavo. Po to jas paleisdavo iki kito karto. Nes jų nereikia niekam kitam, o ir prieš kompaniją nepasirodysi „kietas“. Taip tai ir kartojosi. Viena iš jų ėmė lauktis. Pagalvojus apie tą situaciją – juk tai tragedija. Ir ji vyksta visai šalia mūsų. Man atrodo, kad galima užkirsti kelią šitiems dalykams. Bet kaip pasiekti tuos žmones? Daug kas mato, kas vyksta, bet nieko nedaro. Kodėl mes nekalbam, apie tai? Tokios situacijos tiesiog sprogdina galvą. Man sunku net komentuoti“.
„Nekelti bangų“
Kita istorija, kuria svarbu pasidalinti – tai vienos Vilniuje gyvenančios proto negalią turinčios moteris situacija. Jai buvo apie 45 metus. Ilgą laiką gyvenusi su savo giminėmis, ji ėmė lankyti dienos veiklos centrą, turėjo čia savo kambarėlį, kuriame leisdavo laiką su socialine darbuotoja. Centro darbuotojai pastebėjo, kad kaskart, kai darbuotojai įeidavo į tą kambarėlį, moteris pasilenkdavo.
Ilgainiui specialistai suprato, iš kur atsirado tas įprotis – moterį kažkas ilgus metus žagindavo ir tai buvo būtent ta poza, kuria tai vykdavo. Labai gali būti, kad moteriai, kurią sistemiškai prievartaudavo, su maistu duodavo ir kontraceptinių tablečių. Kai kurie darbuotojai, tai supratę, jautėsi bejėgiais. Kur kreiptis? Kam pranešti? Kaip apklausti? Galiausiai darbuotojai pasirinko tylėti ir „nekelti bangų“.
Redai Jureliavičiūtei ši situaciją sukėlė daug klausimų: „Ar tie žmonės, kurie yra atsakingi už negalią turintį asmenį, žino apie tai? Ar jie sutiko su tuo? Šią situaciją reikėtų nagrinėti ir žiūrėti, kur prasideda tas supuvimas. Tačiau kaip žmogui man pirmiausiai kyla klausimas: kas gali imtis seksualinės prievartos prieš proto negalią turinčius žmones?!“
„Seksualinė prievarta? Nieko tokio, būna!“
Specialistė dar kartą akcentuoja, kad visuomenė, kuri turi apsaugoti savo pažeidžiamus narius, vis dar labai nerimtai žiūri į seksualinės prievartos problemą. „Iš kitos pusės, mes norim teisinti [prievartautoją] – na ką, jaunas žmogus, negi gadinsi gyvenimą?. Bet kad kitam yra sugadintas gyvenimas – nieko tokio? Tai labai iškreiptas mąstymas, akcentas dedamas ne ten“. Nerimtas požiūris į prievartavimą, nežinojimas, kokią tai gali turėti reikšmę gyvenime, ką daryti, kur kreiptis pagalbos – visa tai yra abejingumo priežastys.
„Dėl to mes ir kūrėm Prabilk.lt centrą – kad būtų aiškiau, kur kreiptis pagalbos. Jei aš nukentėjau ir man dar reikia ieškoti pagalbos, google’inti, ką man dabar daryti – tai žiauriai sudėtinga. Turėtų būti labai aiški sistema ir vieta, kur galima pasiskambinti ir paklausti, ką galiu daryti, ko tikėtis. Ir nesvarbu, ar kreipiesi praėjus septynioms valandoms po prievartavimo, ar praėjus septyniems metams“, – pasakoja R. Jureliavičiūtė.
Visų reikalas
Seksualinės prievartos atvejais kritiškai svarbi aplinkinių žmonių pagalba ir neabejingumas. Jurgita Pečiūrienė, sociologė ir lyčių lygybės ir smurto prieš moteris ekspertė, viena iš Prabilk.lt įkūrėjų: „Aš manau, kad socialiniams darbuotojams trūksta kompetencijų atpažinti smurtą. Be to, tie socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gyvena toje pačioje visuomenėje, kurioje pilna nuostatų. Jie svarsto, galbūt čia ne mano reikalas, čia šeimos reikalas. Ar kad gal tai ne prievarta – gal jiems taip patinka? Jie bijo: jeigu kam nors pasakysiu, gal kaip tik pabloginsiu situaciją? O gal apjuodinsiu žmogų? Tokie specialistai – visuomenės nuostatų atspindys.“
Specialistė pasakoja, kad jei socialiniai darbuotojai nedirba su konkrečia šeima, tai nežino apie seksualinės prievartos atvejus. Tokiu atveju sureaguoti į prievartos ženklus galėtų medikai, pastebėti juos ir paklausti. „Taip, medikų darbo krūvis labai didelis. Tačiau asmeniškai man gaila, kad jie nelabai nori gilintis į socialines problemas. Pasaulyje labai dažnai būtent ginekologai, akušeriai yra tie, kurie gali ir vykdo seksualinio ir fizinio smurto prevenciją. Seksualinį smurtą medikai pamato, jie žino, kokie fiziniai simptomai gali reikšti, kad žmogus patiria seksualinę prievartą.“
Keturi iš penkių išgyvenusių smurtą niekam nepasisako. Pasaulio sveikatos organizacija atliko tyrimą ir paklausė moterų, kam jos papasakotų apie savo seksualinio smurto patirtį. Didžioji dauguma pasakė, kad pasisakytų akušeriams ginekologams, jei šie pasiteirautų. O kadangi jie nesiteirauja, absoliuti dauguma moterų niekam ir nepasisako. Dirbdami su negalią turinčiomis moterimis medikai tikrai pastebi seksualinio smurto pėdsakus ir galėtų būti tais, kurie aktyviau siūlo pagalbą.
Apie seksualinį smurtą iš artimųjų ar prižiūrinčiųjų žmonės su negalia nepasako ir dėl to, kad jiems nesudaroma konfidenciali aplinka. Jurgita Pečiūrienė: „Jeigu žmogus su negalia ir atvyko pas medikus ar socialinius darbuotojus, labai dažnai prižiūrintis asmuo irgi yra tame pačiame kambaryje. Ir patiriantis smurtą jau nebegali apie jį papasakoti – nes žino, kad socialinis darbuotojas ar medikas išeis po 10 minučių. O auka liks su smurtautoju. Dažnai nepagalvojama, kad reikia sudaryt saugią vietą apie tai kalbėti, apie tai paklausti.“
Mokymų poreikis – didžiulis
Į Nacionalinį informacijos apie seksualinį smurtą centrą (Prabilk.lt) labai raginami kreiptis ne tik seksualinį smurtą patiriantys žmonės, bet ir įvairių profesijų specialistai, kurie savo darbe susiduria su seksualiniu smurtu prieš klientus, taip pat – ir ilgalaikiu. Policininkai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, teisėjai ir advokatai, medikai su seksualine prievarta susiduria dažniau, nei kiti. Centras rengia mokymus apie tai, kaip atpažinti prievartą, kaip dirbti su nukentėjusiais nuo tokio smurto, kad nepakenktume.
Centras taip pat konsultuoja konkrečiais atvejais, kai specialistams kyla klausimų, kaip elgtis. Kito žmogaus seksualinio smurto patirtis taip pat gali sukrėsti. Jei jaučiate, kad jus turima informacija slegia, taip pat galite paskambinti, pasikonsultuoti, gauti emocinę paramą.
„Man labai norisi skatinti kalbėti apie tai. Šitiems dalykams galima užkirsti kelią, galima pastebėti juos laiku. Būtina dirbti ir su prevencija – kalbėti apie asmenines ribas, lytiškumo ugdymą. Apie tai turim kalbėti ne tik su vaikais ir suaugusiais, bet ir su negalią turinčiais žmonėmis,“ – sako sociologė, seksologė Reda Jureliavičiūtė.
Jurgita Pečiūrienė džiaugiasi, kad specialistai vis labiau domisi seksualinio smurto problema: „Šiemet turėjome jau aštuonis mokymus skirtingose Vilniaus apskrities savivaldybėse. Specialistų susidomėjimas ir žinių poreikis labai didelis. Jie nori daugiau tokių mokymų, daugiau gerosios praktikos pavyzdžių. Pasakysiu atvirai: Lietuva šiuo klausimu ilgus metus dėjo minimaliai pastangų. Pagalba tiesiog neegzistavo.“
Pagalba yra
Specialistė Jurgita Pečiūrienė pabrėžia, kad konsultuoti patyrusius seksualinio smurto traumą gali ne kiekvienas. Tokia patirtis labai specifinė, todėl specialistas ar specialistė turi pažiūrėti į tai labai atsakingai. Jei jam ar jai trūksta žinių ar patirties šioje srityje, jis ar ji turi nukreipti žmogų į tuos, kurie dirba būtent su šia problema. „Čia turėtų galioti nerašytas garbės kodeksas. Jei aš neišmanau šios traumos specifikos, turiu nukreipti žmogų į kitą specialistą, kad jam nepakenkčiau. Mūsų centre dirbantys konsultantai labai gerai išmano seksualinio smurto problematiką, priežastis, būdus, kaip jis pasireiškia.“
Prabilk.lt puslapyje galima rasti informaciją apie seksualinį smurtą bei nurodyti kontaktai, kuriais galima kreiptis – parašyti laišką, paskambinti ar parašyti žinutę pokalbių lange. Jums atsakys tą pačią dieną, o jei tai išeiginė diena – kitą darbo dieną. Konsultacijos – visiškai konfidencialios, jūsų istorija nebus atskleista niekam, jei jūs to pats ar pati nenorėsite.
Nukentėjai nuo seksualinio smurto?
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu +370 661 69 990 arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. – 17:00 val. Kreipiantis nedarbo metu, atsakoma kitą darbo dieną. Daugiau informacijos, kaip padėti sau ir kitiems nukentėjusiems nuo seksualinio smurto rasite čia.
Šis straipsnis yra projekto „Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras“, finansuojamo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalis.
Autorė: Irma Bogdanovičiūtė
